Politinės technologijos

Interesų technologijos

Skandalų technologijos

Reklaminės technologijos

Gandai ir intrigos

Informaciniai karai

Žvilgsnis į žiniasklaidą

Žurnalistų ir leidėjų teismai

Žiniasklaidos sukelti skandalai


Skandalai: VSD prieš laisvą spaudą


Šiaudinis vėdaras pakulinėmis kojomis 
Adolfas Strakšys, Savaitraštis "Laisvas laikraštis"", 2006 09 21 
Sėdžiu laisvos Lietuvos saugumo sujauktoje mūsų redakcijoje ir galvoju apie sujauktą mūsų žodžio laisvę. Tas mūsų laisvas žodis vakar vakare, jau sutemus, kaukėtų valstybės pareigūnų suimtas ir išvežtas iš redakcijos. Jo nebėra. Jis - už grotų. Už grotų ir redaktorius. Vakar rytą dar su juo kalbėjausi, po pietų turėjau pasiimti naują laikraščio numerį, kur išspausdintas mano interviu su Vytautu Petkevičiumi apie meninio žodžio laisvę ir nelaisvę Lietuvoje ir to žodžio sargybinius, tačiau nei redaktoriaus, nei laikraščio nebėra - laikraštis konfiskuotas, redaktorius - suimtas. Kada paleis - nežinia. Gali ir nepaleisti - juk kalba sukasi apie prekybą valstybine paslaptimi, o tai juk ne prekyba kaliošais rinkos ekonomikos sąlygomis. Tą dieną, kai buvo konfiskuotas laikraštis, išvežta iš redakcijos laikraščio ruošimo spaudai įranga, o tai reiškia, kad laikraštis uždraustas, o redaktorius uždarytas už grotų, taigi tą diena, kai visa tai įvyko, turėtume laikyti disidentinio judėjimo Lietuvoje pradžia - gal dėl to nepriklausomoje Lietuvoje šitaip iki šiol yra niekinami disidentai, nes jie buvo svetimos mums valstybės disidentai... Dabar savo disidentus turės ir nepriklausomoji Lietuva. Taigi disidentizmas nėra vien tarybinis produktas - bet kokia valdžia nekenčia tų, kurie mąsto kitaip, nei mąsto ji, ir ateina laikas, kai toji neapykanta įgyja sparnus - prieš kitaip galvojančius pradedama kariauti ne žodžiu, o veiksmu - jie sulaikomi ir uždaromi už grotų. Nesvarbu kuriam laikui. Dienai, valandai, savaitei. Ateis laikas, kai bus uždaromi ir mėnesiams, o gal ir metams. Svarbu yra tik padaryti pradžią, ir toji pradžia jau padaryta - kitaip mąstantiems kalėjimų durys jau atviros. Jas pravėrė Arvydas Pocius - tas šiaudinis vėdaras su pakulinėmis kojomis, tarybinio saugumo rezervistas. Jis žino, kaip tai daryti. Kažkodėl esu įsitikinęs, kad ponas Pocius savo veiksmus suderino su mūsų valstybės prezidentu. Kitaip jis nebūtų toks drąsus ir užtikrintas. Jis dar neprakaituoja ir jo rankos dar nevirpa kaip vištą vogus. Vakar Valdas Adamkus per televiziją pasakė kalbelę apie tai, kad jo nestebina kažkokia keršto kompanija prieš Lietuvos valstybės institucijas ir jos vadovus. "Man atrodo, sakė jis, kad sniego gniūžtė paleista, ir spaudoje pradėjo riedėti, ir mes girdėsi me-matysime dar ne tokių dalykų. Aš esu įsitikinės, kad mes išgirsime dar kitokių fantastiškų, reiškia, dalykų, kurią, bent aš galvoju, bus galima, reiškia, skaityti kaip įdomų romaną." Šitaip kalbėjo šalies prezidentas. Jo niekas nestebina. Mūsų - irgi. Gal pono kalbą pacitavau ne visai tiksliai, bet pagrindinė jo mintis buvo tokia - paleista sniego gniūžtė ir bus galima skaityti apie tai kaip įdomų romaną. Taigi Valdui Adamkui žurnalisto suėmimas ir laikraščio konfiskavimas yra tiktai įdomus romanas, kurį jis nori skaityti. Jam visai nesvarbu, kad tuo savo veiksmu Lietuvos saugumas pradėjo griauti demokratijos pamatus šalyje. Jam svarbu viena - kad spauda neliestų valstybės institucijų ir jų vadovų. Nežinau, ką tas ponas turėjo galvoje, kalbėdamas apie vadovus, bet kažkodėl manau, kad save, nes kartojo ir pakartojo seną maldelę - kad neprašęs iš Viktoro Uspaskicho pinigų apmokėti pralaimėtų rinkimų skoloms. Ta proga prezidentas galėjo paaiškinti, kaip jis pakniobstom jau priešpaskutinę prezidentavimo dieną atskiru vienu personaliniu dekretu kartu su Vidaus reikalų ministru Juozu Bernatonių suteikė Lietuvos pilietybę Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui - "Volga-Petruleum" generaliniam direktoriui, taigi naftos magnatui, kurio nežino Lietuva, bet užtat žino Viktoras Uspaskichas ir Valdas Adamkus, ir suteikti jam Lietuvos pilietybę paprašė ne kas kitas, bet dabar jau didžiausias nedorėlis Lietuvoj Viktoras Uspaskichas, ir Valdas Adamkus tą prašymą nuolankiai įvykdė, kažkodėl nepalikdamas to darbo naujajam prezidentui Rolandui Paksui. Gal jis ir nedorėlis, tas Viktoras Uspaskichas, bet po prezidentūrą jis vaikštinėjo it po savo trobą, o prezidentas, kaip matome, vykdė jo prašymus nelyg tikras patriotas tikram patriotui. Dabar, matai, jau sniego gniūžtė paleista, todėl reikia ją suvynioti į konfiskuotą laikraštį - kad žmonės nepamatytų... Taigi sėdžiu konfiskuotoj redakcijoj ir mintau sunkias mintis apie nelengvą žurnalistų dalią. Tą darbą dirbu jau penkiasdešimt metų. Žinau - valdžia ir valdininkai myli tik ją popinančius žurnalistus. Šitaip yra visą laiką, ir nieko nuostabaus, kad kažkieno pavedimą įvykdė ir tas šiaudinis vėdaras su pakulinėmis kojomis, pavarde Pocius. Gyvenime buvo visko. Ir juokingo, ir skaudaus. Vienas kolūkio pirmininkas supirko rajoninio laikraščio tiražą, kuriame buvo išspausdintas mano feljetonas apie to nedoro pirmininko nedorą darbą. Už tiražo perspausdinimą jis turėjo sumokėti. Beje, ir tiražo konfiskavimo procedūra man nėra visai nauja. Dirbant "Šluotos" redaktoriumi buvo atėję vyrukai iš saugumo konfiskuoti eilinio žurnalo numerio, kuriame buvo Vito Tomkaus feljetonas apie prokuratūros išdaigas. Bet jie atėjo ne kaukėti, ne vakare, nedarė kratos, tik paprašė žurnalo numerio su feljetonu. Perskaitęs tą feljetoną Danas Arlauskas ir paklausė tiesiai šviesiai: - Ko iš tavęs nori tas Sabutis? Tas pats Liudvikas Sabutis, kuris šiandien yra konservatorius. Aš negalėjau pasakyti, ko išmanęs nori respublikos prokuroras, kad reikalauja konfiskuoti žurnalą. Aš pasakiau, kad konfiskuoti nebėra ko - žurnalas jau išplatintas, noras jis dar gulėjo sandėlyje. Į spaustuvę Danas Arlauskas nėjo,, kur tas sandėlis, nepasiteiravo, tik pasiėmė žurnalo numerį - reikią, matai, nunešti Eduardui Eismuntui, nes juk užduotį davęs jis - išsiaiškinti, kur šuva pakastas. Šiandien, kur šuva pakastas, aiškinasi po to, kai kaukėti smogikai padarė kratas redakcijoje, redaktoriaus ir jo giminių butuose, netgi spaustuvėje, kai sekliai uždusę lakstė po parduotuves ir spaudos kioskus - atiminėjo laikraštį, ir jis buvo išplatintas tiktai Kaune ir pardavinėjamas kalvarijų turguje už dvigubą kainą. Taigi spausdintas žodis nebuvo užgniaužtas, nes to neįmanoma padaryti. Tai durnių darbas. Todėl dabar sako, kad jie, tie visagaliai ponai ir tas jų šiaudinis vėdaras su pakulinėmis rezervisto kojomis nieko neturį prieš laikraštį ir jo redaktorių. Tai kodėl paimti kompiuteriai, kur metų metus kauptos nuotraukos, suredaguoti laikraštiniai tekstai. Sako, Tėvynė pavojuje, grėsmė nacionaliniam saugumui, tačiau grėsmės nacionaliniam saugumui, man rodos, reikia ieškoti ne laikraščio redakcijoje, o pačiame saugumo departamente, kur iš tolo it politinė dvėseliena dvokia palaida bala. Juk tik glušų glušas gali kaltinti žurnalistą, kad jis turi slaptą informaciją, o ne tas, kuris tą slaptą informaciją atidavė žurnalistui, jei, žinoma, ta informacija tikrai yra slapta, o ne žinomų visiems faktų specialus įslaptinimas. Juk ne iš piršto laužtas anekdotas apie Lietuvos saugumą - dalis ten tarnauja Maskvai, kita dalis - Vašingtonui, trečia dalis dirba didelei pensijai ir tik vienas kitas tarnauja Lietuvai, slapta dalindamas slaptą informaciją, kad tauta žinotų, kas yra Lietuva... Kiek čia tiesos, nežinau, bet kad už tų durų dirbama nešvariai - ir be žodžių aišku. Užtenka prisiminti istoriją apie Eugenijų Joniką, neva Rusijos šnipą, suimtą Saugumo departamento direktoriaus generolo Mečio Laurinkaus gimtadienio proga, užtenka prisiminti graudulingą žurnalisto Virginijaus Gaivenio verbavimo istoriją ir daug kitų juokingų ir graudžių istorijų, kurių neturėtų būti tokios rimtos institucijos darbe. Saugumo neturi matytis - saugumas turi būti. Kaip oras, kurio nematyti. Ir, matyt, teisus yra Liudvikas Sabutis sakydamas, kad nei Mečys Laurinkus, nei Arvydas Pocius - nėra jokie saugumo vadai, nes jie yra vargšai - beje, tas žmogus, turiu galvoje Liudviką Sabutį, žino, ką sako ir ką daro... Ponas šiaudinis vėdaras pakulinėmis kojomis - nežino, nes jis žmogus ne savo vietoje. Ir atsidūrė jis ten atsitiktinai kaip mūsų dienomis daug kas atsiduria. Paskirtas ton vieton buvo ne už nuopelnus, ne už sumanų darbą, o todėl, kad viena Seimo grupuotė norėjo toj garbioj ir labai reikšmingoj vietoj matyti savą žmogų, todėl jis ir atsidūrė ten, kur dabar yra. Ir pasijuto labai nejaukiai, kai buvo paskelbta medžiaga, jog jo, pono Pociaus, kontorėlė užrašinėja jo pagimdytojoje telefoninius pokalbius. Taigi tokia čia valstybės paslaptis. Greičiausiai - privati paslaptis, taigi kompromatas atsargai, tai yra juodai dienai, kaip Lietuvoje įprasta. Tai kuo čia dėtas laikraščio redaktorius ir žurnalistas, kuo čia dėti jo kompiuteriai ir telefonai, kuo kalti skaitytojai, kuriems buvo atimta teisė skaityti užsiprenumeruotą leidinį? Faktiškai juk reikėtų areštuoti ne redaktorių ir jo kompiuterį, o saugumo darbuotoją, kursai pakišo po redakcijos durimis pavojingą Arvydui Pociui informaciją. Bet juk jis, tasai saugumietis, savas, jis - Tėvynės sergėtojas nuo vidaus ir užsienio priešų, o baisiausia - jis gali turėti suspaudęs užantyje ar kur nors giliau dar kokią nors kompromituojančą kontorėlės vadus miną, kuri pajudinta gali sprogti ir aptaškyti visus. Tokį gal geriau nuritinti nuo devinto ar dešimto viersbučio aukšto - gal todėl Vilniuje ir statoma šitiek daugiaaukščių trobelių... Klausiausi pono šiaudinio vėdaro pakulinėmis kojomis pafilosofavimų Seime. Jis tribūnoje išstovėjo gal visą valandą, tačiau taip ir neatsakė į parlamentarų klausimus - dabar vaikštinėja po frakcijas ir seka joms savo vaikiškas pasakėles kaip gaudė valstybines paslaptis mūsų redakcijoje. Spaudai, taigi vieša, jis pareiškė, kad slaptą informaciją žurnalistui perdavė Seimo liberalai demokratai, o Seime tų vyrų yra tiktai trys, ir jie klausė pono - katras iš tų trijų yra toks niekadėjas, ir ponas nežino, ką atsakyti. Tada mano klausimas, kokiu būdu tas niekadėjas gavo slaptą medžiagą iš tos slaptosios Arvydo Pociaus kontorėlės - pirko ją už pinigus, gavo už šimtą gramų viskio ar naminės, o gal Saugumo departamente atsirado padorus lietuvis, kuris nori išdraskyti tą širšių lizdą, kuris prekiauja valstybės paslaptimis? Arvydas Pocius į tą klausimą nesugebėjo atsakyti. Tai - ne jo jėgoms. Todėl lengviausia tokiomis apystovomis - suimti redaktorių, konfiskuoti kompiuterius ir skėstelti rankomis it kokiam Pylypui kanapėse - nei čia buvo, nei čia ką... Tai jau nauja mūsų demokratinio tvarkymosi pakopa, labai artima tai, kokia, sako, yra Baltarusijoje. Gal todėl ir pulkininkas Vytautas Pociūnas buvo pasiųstas į Baltarusiją? Tada jau viskas aišku, Bet man vis neaišku, kaip per vieną naktį sugebėjo persiorientuoti mūsų prezidentas - ketvirtadienį, po redaktoriaus ir leidėjo suėmimo jis teigė, jog tai yra tik įdomus romanas, kurį bus galima, reiškia, skaityti, penktadienį, kai, galima sakyti, visa Lietuva sukilo prieš pakulines Arvydo Pociaus represijas, prezidentas jau it nustekentas kareiva stoja demokratijos sargybon ir per televiziją pareiškia, kad netoleruosiąs to, kas įvyko. Tai ar ne Amerikos ambasadorius naktį paprotino mūsų Valdą Adamkų - pone prezidente, girdi, ką pliurpi savo tautai? O gal paskambino kaimynas Aleksandras Lukašenka ir pasveikino Valdą Adamkų su persivertimu į jo politinį tikėjimą? Taip ir nesuprasi, kada mūsų prezidentas sako teisybę, o kada meluoja. Manau, netrukus galėsime tuo dar kartą įsitikinti - jei iki ausų įsmukusį į politinį skandalą Arvydą Pocių jis paliks tarnyboje, taigi toleruos to šiaudinio vėdaro pakulinėmis kojomis veiklą, gaminant disidentus, vadinasi, eilinį kartą prezidentas vėl žiauriai mums pamelavo - viena sako, bet visai ką kita daro. Beje, tas šiaudinis vėdaras pakulinėmis kojomis jau viešai pareiškė: "Įsiklausysiu tik į vieno žmogaus - prezidento Valdo Adamkaus nuomonę" - ir uždusęs nulėkė tartis su Andriumi Kubiliumi. Taigi savo proto tas šiaudinis vėdaras pakulinėmis kojomis jau nebeturi - į savo darbą iš šalies jis pasižiūrėti nebesugeba. Gal ir niekada nesugebėjo... Užjaučiu ir jį, ir Valdą Adamkų - jei jo ir šito šiaudinio vėdaro antidemokratiniai veiksmai buvo suderinti, jei jis, tas vėdaras, gavo prezidento sutikimą tokiems veiksmams, tai ką tada daryti prezidentui valstybėje, kuri vis dar nenori būti represinė ir valdoma saugumo - it Jagodos ar Berijos laikų Rusija? Kiūtinti namo paskui savo globotinį, kuris nelyg turgaus juokdarys pasilypėjęs ant bačkos spardo sau užpakalį? Ką tada daryti Seimui - pritarti represijoms ir tylioms demokratijos laidotuvėms? Kas pagaliau po tu laidotuvių - ateis į Lietuvą euras? Negi visi mes iš tikrųjų jau esame šiaudiniai vėdarai pakulinėmis kojomis ar mus nori tokiais padaryti? Jei taip, tai dar vienas klausimas - kam tai naudinga? Šitaip neskubėdamos ateina į Lietuvą užginto žodžio" d ienos. Taigi mūsų valstybė, pasaulio tautoms stebint, apsuko garbės ratą žodžio laisvės lankose ir sustojo ten, iš kur pradėjo eiti standartinės demokratijos keliu... Beje, sustojo ponui Gediminui Kirkilui atėjus į valdžią...

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį A.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informaciją
© Baltijos media centras transportas | transporter | keliai ir tiltai | meridian | eLibrary.lt | fondas