Politinės technologijos

Interesų technologijos

Skandalų technologijos

Reklaminės technologijos

Gandai ir intrigos

Informaciniai karai

Žvilgsnis į žiniasklaidą

Žurnalistų ir leidėjų teismai

Žiniasklaidos sukelti skandalai


Intelektinis turtas


Turinio piratų laikai jau baigėsi 
Andrius Užkalnis, Lietuvos rytas, 2015 04 09 
Galite nesutikti, kad intelektinio turinio vagių laikai baigiasi. „Linkomanija" dar gyva, o turinys, kad ir kaip žiūrėsi, Lietuvoje vis dar vagiamas. Bet turi būti aklas, kad nematytum, jog viskas pasikeitė.

Pirmiausia niekas nebekelia antakių, kai pasakai, kad programinė įranga pirkta asmeniniam naudojimui. Dar prieš kurį laiką viskas buvo paprasta; kompiuterių programas pirkdavo tik bendrovės (na, bendrovės turi daug pinigu), o vartotojai narnie vogdavo. Jei namu vartotojai jas pirkdavo, jie esą turėdavo nenormaliai daug pinigų (kiti pasakytų: „Daugiau pinigų nei proto"). Bet kuriuo atveju jie būdavo verti pasigailėjimo kaip keistuoliai, kurie geria vandenį iš butelio, kai iš čiaupo jis bėga nemokamai. Gal dar ir galima suprasti, jeigu kalbame apie programą, kuriai nelabai yra tinkamų pakaitalų nemokamame pasaulyje (kalbama apie kokią nors teksto redagavimo arba skaičiavimo programą). Bet pirkti antivirusinį paketą? Tai bepročių užsiėmimas, anot populiarios išminties. Prisimenu, kaip kažkada, gal prieš dešimtmetį, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Vladivostoke, vietos darbuotojai pirkome kompiuterį ir vietinio prekiautojo paklausėme, ar iš jo galima įsigyti ir programinės įrangos? „Tai įrašysime, - pasakė jis nesupratęs ir net nusipurtė. - Jūs pirkti norite?" Tada jis patikslino, kad jo mieste niekas nebuvo girdėjęs apie legaliai perkamą programinę įrangą tūkstančio kilometrų spinduliu. Čia tas pat, lyg paprašyčiau kur nors Radviliškyje palydėti iki artimiausios jachtų parduotuvės. Turbūt arčiausia būtų Stokholme. Panašiai buvo ir Lietuvoje. Dabar jau nebe taip. Požymių daugybė, bet mes ne į visus kreipiame dėmesį.

Teisės pradedamos gerbti

Daugelis dalykų išsisprendžia ne per tiesioginį piniginės išsitraukimą iŠ kišenės ir banko kortelės numerio surinkimą - perkančiu prenumeratą vis dar mažai, nors ir jų esama. Tačiau vis daugiau muzikos pasiekiama per tokius šaltinius, kur prie intelektinės nuosavybės prisegama reklama (pavyzdžiui, „YouTube") ir yra atitinkamas pinigu generavimo modelis, kuris jau nejuokingas, o visai rimtas pinigų šaltinis atlikėjams. Lietuvoje tokių, kurių muzikiniai vaizdo klipai surenka šimtus tūkstančių peržiūrų, yra vienetai. Tautos geruolių keikiamas Egidijus Dragūnas būtų vienas jų. Bet jų bus daugiau. Vienas centas, padaugintas iš šimto tūkstančių, virsta tūkstančiu dolerių. Manote, tai nėra realistiškas modelis? Jums tik dabar taip atrodo. Kažkada visi prognozavo, kad internete portalai niekada nebus rimtas verslas, nes kas čia mokės rimtus pinigus už reklamą internete? Dabar jau niekas nebeabejoja, kad net Lietuvoje iš internete turinio galima užsidirbti. Vienintelė priežastis, kodėl kai kurie dar to nesugeba padaryti, yra ta, kad jie nekuria pakankamai kokybiško ir patrauklaus turinio, kurį skaitytų pakankamai daug tokių žmonių, kurie kišenėje turėtų gal ne kelis, o keliasdešimt eurų ir atitinkamai šiek tiek perkamosios galios.

Turinys - vertybė

Turinys tapo aiškia vertybe, ir tai yra naujiena. Dar visai neseniai žmonės, einantys į žinia-sklaidos ir interneto verslą, įsivaizdavo, kad didžiausių išlaidų prireiks serveriams, jiems prižiūrėti, biuro patalpų nuomai. Jie tikėjosi, kad nuotraukas pasivogs internete, o tekstus iš kur nors nusikopijuos arba Šiaip kas nors parašinės. Tai buvo nuostabiai panašu į lietuviškų restoranų kūrimo modelį prieš penkiolika metų: svarbiausia - patalpos, interjeras, indai ir iškaba, o visa kita kaip nors. Na, kas nors iškeps tą kotletą iš ko nors, ne virėjas juk svarbiausia. Šiandien su šypsena prisimenu, kaip vienas Lietuvos verslininkas, daug ką importuojantis ir parduodantis, kvietė bendradarbiauti. Jis norėjo kurti tinklalapį apie maistą, kurį skaitytų daugybė Žmonių. „Man reikia, kad kas nors truputį parašinėtų", - sakė tas gamtos stebuklas. Atlyginimas už darbą ten nebuvo numatytas -rašytojai juk rašo, tad galėtų ir jam ką nors parašyti. Honoraras? Koks dar? Už tekstą? O gal dar ir už orą jums sumokėti? Tai buvo to keisto žmogelio verslo modelis. Jis matė puikią galimybę užsidirbti iš kitų sukurtos intelektinės nuosavybės ir manė, kad Dievas jam suteikė teisę tai pasiimti nemokamai. Jis buvo taip įsitikinęs modelio natūralumu, jog net nesidrovėdamas prašė, kad jam kiti padirbėtų nemokamai.

Apie atlygį už laiką

Požiūris į intelektinę nuosavybe, kaip į visuomenės gėrį ( „melas priklauso liaudžiai, tu jai taip pat priklausai, - sakė poete lakštingala, kitaip žinoma kaip raudonoji kolaborante ir Stalino „čebatų" vaškuotoja, o daugelis tiesiogiai suprato šiuos žodžius ir, deja, juos įsiminė), buvo gajus ir daugelio kartojamas. Daugelis mėgo aiškinti, kad jie ne piratai ir ne vagys, o tik nori gauti nemokamai, jie neturi pinigų nusipirkti. Žinau, žinau, šiandien tai skamba kaip pavojingi kliedesiai. Gal ne pavojingi, o šiaip labai labai atsilupę. Dabar mažai kas taip kalba. Niekas nenori skambėti kaip elgetaujantis pusprotis iš alkanos šalies, kuris nesugeba nė muzikai ir knygai užsidirbti. Taksi vairuotojas vairuoja automobilį už pinigus ir dėl to viskas gerai. Dantų gydytojas gydo dantis - normalu, kad jis už savo pastangas ima pinigus. Fortepijono mokytoja vaikų nemoko iš meilės fortepijonui. Tačiau, sakydavo tada daugelis, dainininkas turi dainuoti, nes jam juk smagu dainuoti, renginio vedėjui šiaip turi būti smagu vesti renginį (kur nebus – tiek svečių), o autorius turi kurti turinį nemokamai, nes juk jam nesunku ir smagiai tai išeina. Aš tai net esu girdėjęs: „Jums juk tai taip gerai išeina, man regis, labai daug žmonių perskaitys." Lyg dešimtys tūkstančių, skaitytojų savaime būtų atlyginimas. Būdavo dar visokių mielų pasiteisinimų, dėl kurių reikėtų mušti beisbolo lazdomis: „honoraro mes biudžete nenumatę"; „mes norime padaryti minimaliomis sąnaudomis" ir „tai pelno nesiekiantis projektas". Geriausias atsakymas į pastarąjį pasiteisinimą yra toks: „Gal jūs pelno ir nesiekiate, bet aš siekiu atlyginimo už sugaištą laiką ir pastangas. Aš toks. Aš taip užsidirbu pragyvenimui." Aš pykčio jiems nelaikau. Man nereikia jiems kerštauti. Man geriausias kerštas, kad man dabar moka už kiekvieną žodį ir kiekvieną komercinį įrašą feisbuke (taip, yra kas ir iš to uždirba). Įžūlumo ir prašinėjimo už dyką vis mažiau: pagarba intelektinei nuosavybei eina ranka rankon su supratimu, kad turinio kūrimas yra darbas, o už darbą žmonės nori atlyginimo (ir ne, ačiū, man reklamos iš jūsų nereikia - viskas, ką aš gaunu iš nemokamo darbo, yra daugiau pasiūlymų padirbėti nemokamai, be to, ne jūs man reklama, bet aš esu reklama jūsų projektui ir publikacijai). Pamažu žmonės supranta, kad neįmanoma daryti verslo, kuriame pardavinėjamas turinys neturint turinio. Turinį galima pirkti arba vogti, o kadangi vogdamas toli nenuvažiuosi, tenka pirkti. Jeigu jums turinys yra per brangus, tai jums reikia peržiūrėti projekto atsipirkimo planus. Čia panašiai kaip negalima turėti verslo, kuriame keleiviai bus vežiojami autobusais neturint arba nesinuomojant autobusų. Nors kai kam atrodė, kad galima apsieiti su vogtais arba pasiskolintais autobusais iš pakelės. Labai greitai tapo aišku, kad šis verslo modelis nebus ilgalaikis. Tas pat ir dėl intelektinio turinio.

Išimtis - elektroninės knygos

Daugelis prognozavo, kad pagarbos intelektinei nuosavybei augimas ir įprotis pirkti lems elektroninių knygų sprogstamą augimą ir galiausiai nunyks popierinės knygos. Tai buvo neteisinga prognozė, nes Lietuvos rinka kol kas elektroninei knygai nepasiruošusi ir ruoštis nesiruošia. Tiesiog tai yra ne mums. Maža to, kompaktiškoje šalyje, kokia yra Lietuva, per mažai žmonių važinėja ilgus atstumus viešuoju transportu, kad galėtų daug skaityti skaityklėse. O tie, kurie daug laiko praleidžia viešajame transporte (kuris beveik visada yra prasto gyvenimo, menko išsilavinimo ir minimalaus įpročio skaityti sinonimas), ne tik skaityklių neturi, bet ir šiaip skaityti nelabai mėgsta. Atsimenu, prieš ketverius metus apie tai labai energingai kalbėjo vienas elektroninių knygų pardavėjas. Po poros metų, sakė jis, pusė knygų čia, Vilniaus knygų mugėje, bus elektroninės. Atsimenu, jam pasakiau, kad taip nebus. Dabar džiaugiuosi, kad buvau teisus, nes elektroninės knygos taip ir liko nereikšminga kategorija. Jų pardavimas truputį auga, bet popierinių knygų perkama dar daugiau. Elektroninė knyga Lietuvoje (kaip ir beveik visur Europoje, išskyrus turbūt Didžiąją Britaniją) lieka mažu, nišiniu dalyku. Panašiai kaip mėgavimasis tikrai aukštos kokybės tekila. Nors ne, gal geros tekilos mėgėjų Lietuvoje yra daugiau?


Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį A.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informaciją
© Baltijos media centras transportas | transporter | keliai ir tiltai | meridian | eLibrary.lt | fondas