Politinės technologijos

Interesų technologijos

Skandalų technologijos

Reklaminės technologijos

Gandai ir intrigos

Informaciniai karai

Žvilgsnis į žiniasklaidą

Žurnalistų ir leidėjų teismai

Žiniasklaidos sukelti skandalai


Ar tikrai Dievas gyvena bažnyčioje?


Po angeliška iškaba Avikiluose – pribloškianti velniava  
Rasa Karmazaitė, Dienraštis "Lietuvos rytas", 2014 05 03 
Smurtas ir patyčios, mažamečių patiriama prievarta, nuo raminamųjų vaistų pašlijusi sveikata – tokią skaudžią patirtį „Lietuvos rytui“ atskleidė buvę katalikiškųjų globos namų auklėtiniai, rašo „Lietuvos rytas“. „Ką padarėte vienam mažiausių mano brolių – man padarėte“, – tokie Kristaus žodžiai iš Evangelijos pasitinka Marijampolės vaiko tėviškės namų interneto svetainės lankytojus. O atvykę į Avikilų kaimą šalia Marijampolės, kuriame įsikūrę šie katalikiškieji globos namai, svečiai pakliūva į išpuoselėtą gyvenvietę, dabar skendinčią gaivioje pavasario žalumoje ir žiedų lietuje. Prieš 17 metų monsinjoro Vytauto Kazlausko tėvų žemėje įkurtas prieglobstis atrodo kaip tobula vieta našlaičiams ir beglobiams augti. „Kol buvo monsinjoras, atmosfera ten buvo geresnė. Vaikai iš ten bėga. O iš jų elgesio matyti, kad kažkas vyksta, kad jie kažko bijo“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo vienas aukštas Suvalkijos dvasininkas.
Moka viską atleisti
„Iš mūsų namelio niekas nebėga“, – vedžiodama po septintuoju numeriu pažymėtą namą patikino 18 metų auklėtoja, vadinamąja teta, dirbanti Birutė. Ji geru žodžiu mini visus savo globotinius. Todėl į Avikilus pas Birutę, kaip ir pas 10 metų čia mamos pareigas einančią Reginą, buvę auklėtiniai grįžta pasidalyti savarankiško gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Paklaustos, kaip pavyksta sutarti su vaikais, kurių nemažai kilę iš probleminių šeimų, moterys nusišypsojo: „Jiems reikia viską atleisti.“ Tačiau čia dirbančios moterys turi būti ne tik atlaidžios. Jų darbo krūvis – nemažas, o atsakomybė, tenkanti už vaikų ateitį, – didelė. Teta kas vakarą gali grįžti į nuosavus namus, o štai vadinamoji mama su dešimčia vaikų po vienu stogu gyvena visą parą ir per mėnesį turi tik keturias laisvas dienas. Kai kurios moterys, kurias čia atveda ne pašaukimas, neištveria. Vienos jų pasitraukia, kitos ima vartoti alkoholį, rodyti prieš globotinius savo galią. Vaikai ima iš Avikilų bėgti, tada būna baudžiami. Nors tokių siaubūnių auklėtojų Avikiluose per pastaruosius kelerius metus buvo mažuma, globotiniai patirtos skriaudos nepamiršta ilgai.
Prikaišiodavo tėvų gyvenimą
„Buvusi mano auklėtoja Birutė – ne žmogus, o velnias“, – taip apie kitą ilgametę Avikilų globos namų darbuotoją, kuri neseniai buvo priversta pasitraukti iš pareigų, kalbėjo 19 metų Vidmantas (jaunuolių vardai straipsnyje pakeisti. – Aut.). Jis nebuvo iš paklusniųjų ir gerai besimokančiųjų, tad nuolat sulaukdavo auklėtojos patyčių. „Atlėpausis atsikėlė“, – rytais jį pasitikdavo auklėtojos žodžiai. Kartais iš vadinamosios mamos lūpų pasipildavo priekaištai berniukams, kad jų tėvai alkoholikai. Ramybės nebūdavo ir naktimis. Pasakiusi, kad išvyksta į mišias, auklėtoja grįždavo naktį įsiaudrinusi. Ji išversdavo spintą, prikeldavo Vidmantą ir liepdavo sutvarkyti. „Birutė manęs nemėgo. Kartą per vakarienę ji paėmė mano lėkštę, išmetė maistą ir pasakė: „Tu neėsi.“ Aš paprieštaravau. Ji trenkė man su mazgote per veidą. Nesusivaldęs atsilyginau tuo pačiu, nors jaučiausi nesmagiai. Tada ji prirėmė mane prie sienos ir sušnypštė: „Nori, tave papjausiu?“ Išbėgau iš namelio šaukdamasis pagalbos. Kitą dieną mane išvežė į Vilniaus raidos centrą“, – pasakojo vaikinas. Grįžęs į Avikilus jis buvo perkeltas į kitą namelį. Čia dirbusi teta Onutė su juo elgėsi gerai, o štai kitos auklėtojos būdas nedaug skyrėsi nuo Birutės. „Mane iš Liudvinavo mokyklos perkėlė į Marijampolės gimnaziją. Aš to labai nenorėjau, bet mano norų niekas nepaisė. Gimnazijoje buvo sunku mokytis, dar lankiau treniruotes, dažnai būdavau alkanas ir pavargęs. Iki trečios valandos nakties ruošdavau namų darbus, o keldavausi šeštą ryto. Pervargęs verkdavau. Tada namelio mama liepdavo klauptis ir garsiai melstis. Jei kalbėdamas poterius užsikirsdavau ar atsisėsdavau, auklėtoja liniuote daužydavo per rankas, veidą. Man būdavo prikaišiojama, kad biologinė motina buvo prostitutė. Ji jau mirusi, todėl auklėtojos žodžiai skaudindavo“, – kalbėjo Vidmantas.
Vyresni reketavo mažuosius
Pagaliau jis buvo perkeltas į kitą mokyklą, ten aktyvus jaunuolis buvo išrinktas moksleivių prezidentu. Pasinėręs į naują veiklą Vidmantas jautėsi laimingas, trumpam pamiršdavo užgauliojimus – ne tik auklėtojų, bet ir vyresnių globos namų auklėtinių, vadinamų „verchais“. Jie reketuodavo mažesnius ir silpnesnius – liepdavo atiduoti kišenpinigius. „Kai buvau mažas, „verchai“ mane mušdavo. Kartais jiems taip daryti nurodydavo auklėtojos. Būdamas paauglys savaitgaliais paviešėdavau tėvo namuose. Grįžtančio į Avikilus manęs laukdavo „verchai“ ir reikalaudavo pinigų. Nors juos slėpdavau kojinėse, batuose, kartais rasdavo. Auklėtoja į mano skundus numodavo ranka“, – tikino pašnekovas. Tie „verchai“ reikalaudavo ne tik pinigų, bet ir atlikti už juos įvairius darbus, pavyzdžiui, išskalbti jų kojines. „Dedovščina“ ir pinigai – skaudi tema ir Vidmantui, ir kitiems buvusiems Avikilų globos namų auklėtiniams. Visiems globotiniams skiriami kišenpinigiai. Už blogą elgesį suma mažinama, o kartais išvis nemokama. Sutaupyti pinigai turi būti pervedami į vaiko sąskaitą. Išeidamas iš globos namų Vidmantas dalies pinigų pasigedo ir ėmė ieškoti tiesos. Po kiek laiko jo banko sąskaitą papildė 150 litų.
Greitai rado bendrą kalbą
„Vidmantas darbštus, atsakingas. Už vienkartinę pašalpą nusipirko kambarį bendrabutyje, gražiai jį susitvarkė. O juk jį norėjo išvežti į socializacijos centrą! Man pavyko jį apsaugoti“, – buvusį auklėtinį gyrė Rima, dirbusi Avikiluose. Jei Vidmantui reikia patarimo, jis ir dabar skuba pas Rimą. „Gerai pamenu dieną, kai pradėjau dirbti Avikiluose. Namelyje mane pasitiko susigūžę per dideliais drabužiais aprengti vaikai. Jie atrodė kaip kaliausės. Mane prieš tai gąsdino, kad tame namelyje vaikai baisūs, ypač Vidmantas. Bet radome bendrą kalbą, o Vidmantas tapo mano dešiniąja ranka. Susitvarkėme namą, išsiplovėme riebaluotus puodus. Po to susėdome prie švaraus stalo ir sutarėme, kad nebebus jokių „verchų“ ir vergų. Vėliau iš sutaupytų pinigų jiems nupirkau naujų drabužių. Mokykloje bendramoksliai iš normalių šeimų ėmė juos gerbti“, – apie pokyčius, kurie padarė mažų stebuklų, pasakojo Rima. Namelyje, kuriame ji dirbo, gyveno ir mergaitė. Ji naktimis šlapindavosi. Pasikeitus auklėtojai ši problema išnyko. Pasirodo, ji bijodavo eiti į tualetą, kuris įrengtas prie buvusios siaubūnės auklėtojos kambario. „Vaikai glaustydavosi, būdavo prie manęs prilipę ir nenorėjo niekur bėgti. Jie stebėjosi, kiek daug jiems duodu valgyti“, – tikino Rima. Kartą į jų namelį užėjęs direktorius paklausė auklėtinio: „Kodėl tu nepabėgęs?“ „O kodėl aš turiu bėgti, jei teta gera“, – atsakė jam paauglys.
Pasipriešinti negalėjo
„Vaikai iš Avikilų bėga nuo smurto ir patyčių“, – „Lietuvos rytui“ teigė buvusios katalikiškųjų globos namų darbuotojos. Tai tvirtino ir ne vienas jau pilnametystės sulaukęs, kalbėti nebebijantis auklėtinis. Kai kuriems jų teko pabūti ir psichiatrijos ligoninėse. Paklaustas, už ką jį veždavo į ligoninę, savarankišką gyvenimą jau susikūręs Darius atsiduso: „Todėl, kad nepaklusdavau.“ Jei tik auklėtojai paprieštaraudavo, ji ištardavo: „Tau reikėtų išvykti pailsėti.“ Atvykdavo greitoji pagalba ir policija. Ar nesipriešindavau? Jei būčiau pasipriešinęs, man būtų dar daugiau ligų prilipdę“, – kalbėjo buvęs katalikiškųjų globos namų auklėtinis. Darių pripumpuodavo raminamųjų vaistų. Jis jausdavosi mieguistas. Kartais ligoninėje toks prabūdavo kelias savaites.
Gailėjo sotesnio kąsnio
Mieguistumas ir alkis – dvi būsenos, kurios Dariui siejasi su jau paliktais globos namais. Mat viena auklėtoja ne tik žemindavo jį ir kitus berniukus, bet ir gailėdavo jiems sotesnio kąsnio. Vaikai slapčia paimdavo iš rūsio uogienės ir valgydavo ją vakarais. „Savo baisiausiam priešui nelinkėčiau patirti to, ką patyriau Avikiluose. Jie man sugadino gyvenimą. Ūgtelėjęs mokiausi internate, gyvenau bendrabutyje, o savaitgaliais turėjau grįžti į globos namus. Kai artėdavo tas momentas, man imdavo prakaituoti delnai, kankindavo nemiga. Tačiau grįžti tekdavo. O ten pasipildavo priekaištai, kad mano mama prostitutė. Jei paprieštaraudavau, paprašydavo vyresnio globotinio, kad mane primuštų. Jis mane pasikviesdavo į kambarį ir kumščiais talžydavo į saulės rezginį, kol man imdavo trūkti oro. Aš verkdavau, mane ištikdavo nerviniai priepuoliai, maldaudavau, kad perkeltų į kitą namelį. Tačiau veltui. Likdavo viena išeitis – bėgti“, – tikino Darius.
Tragedija labai sukrėtė
Vaikinas verkė ir praėjusį rudenį, kai sužinojo apie Avikiluose gyvenusio našlaičio savižudybę. Trylikametis ryžosi kraupiam žingsniui tuo metu, kai globos namuose lankėsi iš Marijampolės kilusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. „Jis buvo normalus judrus berniukas, krėsdavo išdaigas. O viešai buvo paskelbta, kad tai ligoniukas. Po tos tragedijos ilgai negalėjau atsitokėti“, – atsiduso Darius. Dabar jis Marijampolėje turi nuosavą kambarį bendrabutyje. Būstas kuklus, tačiau iš jo niekas nebeveja. Atvėręs širdį ir išliejęs nuoskaudas Darius išlydėjo mane iš bendrabučio. Netrukus sulaukiau jo skambučio – tikino dar ne viską papasakojęs. Tai, ką išgirdau, atrodė sunkiai įtikėtina, tačiau pašnekovas patikino, kad tai tiesa.
Apie prievartą bijo kalbėti
„Kai buvau aštuonerių metų, mane prievartavo vyresnis globos namų auklėtinis. Tai įvyko vasarą. Visi buvo lauke, o aš likau namie. Prie manęs priėjo septyniolikmetis. Jis ėmė prie manęs lįsti, nurenginėti, glamonėti, bučiuoti. Tai vyko kelis kartus, kol užtiko mano vyresnysis brolis. Jis man liepė viską papasakoti, tada trenkė prievartautojui į veidą ir nuėjęs pas auklėtoją išklojo tiesą. O ji atsakė, kad tai smulkmena“, – kalbėjo Darius. Apie mažamečių galimai patirtą lytinę prievartą „Lietuvos rytui“ kalbėjo ir viena buvusi Avikilų globos namų darbuotoja. „Vaikai bijo ir gėdijasi apie tai kam nors pasakyti. Nukentėję jie nesulaukia būtinos pagalbos. O juk globa siejasi pirmiausia su vaiko saugumu. Ten turi dirbti gerai parinkti žmonės, turintys krištolo tyrumo sielą“, – įsitikinusi buvusi auklėtoja, kuri kartu su monsinjoru V.Kazlausku Avikiluose kūrė patikimą prieglobstį pamestinukams.
Jautėsi kaip vergovėje
Saugūs Avikiluose nesijautė ne tik „Lietuvos ryto“ kalbinti vaikinai. Dvidešimtmetė Vida, nors jau nebegyvena globos namuose, iki šiol bijo nepažįstamų žmonių, bendraudama su jais gūžiasi iš baimės. „Ištverti Avikiluose man padėjo auklėtoja Rasytė. Pamačiusi, kad aš liūdna, pasikviesdavo pasikalbėti“, – teigė mergina. Kaip ir jos likimo draugai, Vida tikino niekada nepamiršianti ten matytų žiaurių vaizdų ir girdėtų skaudžių žodžių. Kad nepakliūtų auklėtojai į akis, mergaitė nuolat dirbdavo – plaudavo indus, ravėdavo daržus, kapodavo malkas, rūpindavosi mažesniais vaikais. „Tai buvo vergovė, bet aš ją pasirinkau savo noru, kad tik manęs nemuštų“, – paaiškino marijampolietė. Nors pati išvengdavo kumščių, tuo nesidžiaugdavo. Vidai širdis plyšdavo matant, kaip skriaudžiami mažesni, tarp kurių buvo ir jos brolis. Mazgote per veidą – tokia bausmė už nepaklusnumą būdavo švelni, palyginti su kitomis. „Viena auklėtoja trejų metų berniuką uždarydavo rūsyje, apleistoje mažoje tamsioje dušo patalpoje. Ji užremdavo kūnu duris, o vaikas klykdavo. Po to auklėtoja pakviesdavo vyresnius berniukus, kad jie laikytų duris“, – kalbėjo Vida, o jos visas kūnas virpėjo. Ta auklėtoja turėjo savo numylėtinių, per šventes jiems tekdavo didesnės dovanos, o Vidai – menkos smulkmenos. Štai per vienas Kalėdas ji gavo pincetą ir veido prausiklį. O auklėtojos numylėtinei atiteko dėžė, pilna plaukams skirtų segtukų, gumyčių, ir šepetys. Kartą, kai Vida auklėtojai neįtiko (žvelgiant į šią švelnią ir ramią merginą sunku tuo patikėti), visi jai dovanoti daiktai buvo paimti ir atiduoti kitai mergaitei. Vidai skaudu tai prisiminti. Kaip ir girtos auklėtojos, kuriai teko iškviesti policiją, žiaurumą. Ir dar kitos, kurią paliko mylimasis, siautėjimus. Ši auklėtoja dienas leisdavo arba verkdama ir klausydamasi muzikos, arba riksmais ir muštru liedama savo sužeistos širdies skausmą. Vidą skaudino ir auklėtojų abejingumas susirgusiems globotiniams. Kai ji kartą stipriai karščiavo, vietoj pagalbos sulaukė priekaištų, kad meluoja. Jos žodžius patvirtino ir viena marijampolietė, kurios dukterėčia gyvena Avikiluose. Susirgusiai mergaitei teta iškvietė greitąją pagalbą, tačiau automobilis negalėjo įvažiuoti į Avikilų globos namų teritoriją.
Išėjusi pasijuto laiminga
„Kai pasakiau auklėtojai-mamai, kad sulaukusi pilnametystės tą pačią dieną išeisiu iš globos namų, ji supyko. Ji norėjo, kad aš toliau ten kaip vergė dirbčiau. Tik namelio teta džiaugėsi, kad aš pagaliau išsilaisvinsiu. Mane išlydėjo su vaišėmis ir eilėraščiais. Padovanojo patalynės, indų, arbatinuką. Kitą rytą šypsodamasi ir pagaliau nors truputį laiminga pabudau kituose namuose“, – pasakojo buvusi globotinė. Mergina, kaip ir jos likimo draugai, įsikūrė nedideliame bendrabučio kambaryje Marijampolėje. Jos svajonė – dirbti medicinos seserimi. Vida tam turi pašaukimą, tačiau abejoja savo sugebėjimais. Pasitikėjimo savimi jai dar reikia išmokti.
Pabėgimai – ne problema?
Avikilų globos namų direktorius Vytautas Šulinskas – paklusnus Bažnyčios tarnas, praeityje joje patarnaudavęs. Dažną vakarą marijampoliečiai mato jį atvykstantį į mišias. Vilkaviškio vyskupijos kurija, nuo 2003 metų perėmusi Vaiko tėviškės namų steigėjos funkcijas, paaiškino, kad direktorius yra baigęs viešojo administravimo specialybę Šiaulių universitete ir turi bakalauro laipsnį. V.Šulinskas Avikiluose ir dirba, ir gyvena – jo šeimai skirtas atskiras namas. Direktorius teigė, kad šiuo metu globos namuose gyvena 10 šeimynų, kuriose – 84 vaikai iš visos Lietuvos. Už vaikų globą šiems namams mokama ne tik iš savivaldybių ir valstybės biudžeto, bet ir iš rėmėjų fondų. Jie gyvena ūkiškai – turi didžiulį šiltnamį, kuriame augina daržoves. Anksčiau laikė ir karvių, tačiau gyvulių teko atsisakyti, mat pieno produktams laikyti reikia specialių šaldytuvų. Paklaustas apie pinigus, direktorius patvirtino, kad tokia problema buvo: „Tuo metu keitėsi buhalterės ir naujoji nežinojo, ką daryti su vokiečių rėmėjų pinigais. Todėl į vaikų sąskaitas pinigai buvo pervesti vėliau.“ Į globotinių pabėgimus V.Šulinskas numojo ranka: „Tai – ne problema. Jie išeina, pasivalkioja ir grįžta.“ „O kokios problemos kyla globos namuose?“ – paklausiau jų vadovo. „Pykčio proveržiai. 12–16 metų – tai laikas, kai paaugliai pyksta ant viso pasaulio. Jie išlieja skriaudą, kad tėvai jais nesirūpina. Būna, kad jaunesnius vaikus mokykloje nuskriaudžia“, – atsakė direktoriaus pavaduotoja Ona Misiukevičienė. Direktorius ją papildė: „Pas mus nėra problemų. Tik kasdieniai rūpesčiai.“
Auklėtojos vardas sunervino
Paklaustas apie pernai rudenį nusižudžiusį trylikametį globotinį ir po to sklidusias kalbas, kad tai galėjo būti priverstinė savižudybė, direktorius pravirko. „Mums tiek teko iškentėti, – susiėmęs už galvos guodėsi pašnekovas. – Po tos savižudybės užgriuvo patikrinimai, psichologai.“ „Ar tas berniukas nesipyko su globos namų tetomis?“ – paklausiau. „Natūralu, kad vaikai susipyksta su tetomis. Čia, kaip ir paprastuose namuose, visko būna. Bet šis žingsnis ne dėl to žengtas“, – teigė O.Misiukevičienė. Ar sunku rasti gerų darbuotojų? Direktorius palinksėjo galvą: „Nelengva.“ Paminėjus vardą vienos ilgametės darbuotojos, kuri kaip specialioji liudytoja pareigūnų yra apklausiama ikiteisminiame tyrime dėl galimo smurto, direktorius ėmė gestikuliuoti rankomis ir priekaištauti, kad to klausinėju. Kodėl globos namų vadovas taip reagavo į darbuotojos vardą? Buvę auklėtiniai ir darbuotojai pasakojo, kad juos sieja paslaptis. „Tai paslaptis, kurią visi žino“, – šyptelėjo vienas teisėsaugos pareigūnas.
Dvasininkas apsiėmė kuruoti
Kadangi Avikilų globos namų direktorius vengė kalbėti apie galimą auklėtojų smurtą prieš globotinius ir kaip tam užkertamas kelias, to paties paklausiau kanauninko Donato Jasulaičio. Vilkaviškio vyskupijos kurija „Lietuvos rytui“ ir žodžiu, ir raštu patvirtino, kad šis dvasininkas apsiėmė kuruoti Vaiko tėviškės namus Avikiluose, kai juos perėmė kurija. Jis lankosi ir valstybinėse institucijose Vilniuje, kai būna svarstomi globos namus liečiantys klausimai.
Be to, kanauninkas vienai vaikų teisių apsaugos pareigūnei, prabilusiai apie globos namų bėdas, pažadėjo, kad ji bus atleista.
Nėra susijęs su Avikilais?
– Aš nieko negaliu komentuoti. Visiškai, – atsakė D.Jasulaitis, paklaustas apie Vaiko tėviškės namų Avikiluose problemas ir jų namų darbuotojams mestus įtarimus dėl galimo smurto.
– Būkite malonus ir paaiškinkite, kaip skiriamas globos namų direktorius ir auklėtojos.
– To reikėtų klausti direktoriaus.
– O jūs nežinote?
– Nesu įpareigotas šitų dalykų informuoti.
– Bet jūs esate Vilkaviškio vyskupijos kurijos atstovas, kuris apsiėmė kuruoti Vaiko tėviškės namus?
– Ne. Aš nesu kurija. Ir nieko nekomentuosiu.
– Tai jūs susijęs su Avikilų globos namais ar ne?
– Jei jūs kalbate apie steigėją, tai aš nesu steigėjas.
– Tačiau jūs susijęs su Vilkaviškio vyskupijos kurija, kuri perėmė šiuos globos namus?
– Kadangi steigėja yra kurija, tai mes visi kunigai su ja susiję.
– Tai jūs kuruojate tuos globos namus Avikiluose ar ne?
– Kokiu klausimu kuruoju? Nelabai suprantu, apie ką jūs kalbate.
– Kalbu apie Avikilų globos namus.
– Tai va, aš su jais nesu susijęs. Sudieu, – nutraukė pokalbį kanauninkas.
Dvasininkui išliedavo ir savo nuoskaudas
Remigijus Maceina – kunigas: „Avikilų globos namų įkūrėjas – amžino atminimo monsinjoras Vytautas Kazlauskas – atidavė vaikams savo tėviškę ir širdį. Jis turėjo gražią viziją, daug užsidegimo. O steigėjų sekėjai galbūt būna silpnesni. Monsinjoras mokėjo prakalbinti vaiką, būdavo jam kaip tėvas. Man teko lankytis monsinjoro namuose. Jis globojo vienos šeimos našlaičius, kurių tėvai buvo žuvę avarijoje. Tada jam buvo daugiau kaip 70 metų. Monsinjoras manęs buvo paprašęs, kad dirbčiau ten, būčiau tų namų kapelionas. Kai buvau Liudvinavo parapijos klebonas, man tekdavo lankytis Avikilų kaime, aukoti šventų mišių auką, bendrauti su vaikais, mamomis ir tetomis, kitu personalu. Vaikai manimi pasitikėdavo kaip dvasininku, eidavo išpažinties, taip pat ateidavo pasikalbėti į kleboniją. Jie ir džiaugdavosi kai kuriais dalykais, bet prabildavo ir skaudžiomis temomis – apie tai, kas ten vyksta. Kelios mergaitės man sakė, kad nebenori prisiminti gyvenimo Avikiluose, nors tai jas ir užgrūdino. Teko iš vaikų girdėti, kad jiems prikaišiojama jų tėvų praeitis. Nė vienas mes nesame atsakingi už praeitį, negalime pasirinkti nei tėvų, nei tėvynės. Juk yra tokių, kurie turėjo blogus tėvus, augo vaikų namuose, o išaugo iškiliomis asmenybėmis ir garsina Lietuvą. Taip pat teko girdėti, kad vaikai iš ten bėga. Kodėl? Reikėtų klausti specialistų, psichologų. Visiems vaikams reikia dėmesio ir šilumos. Dauguma iš Avikilų išėjusių vaikų kabinasi į gyvenimą, sukuria savo šeimas ir nenori blogai gyventi. Todėl man skaudu girdėti kai kurių asmenų kalbas, kad jie kitokie nei iš tradicinių šeimų.“
Šokiravo už pagalbą skirtas įspėjimas
Edita Vaickelionienė - Lietuvos „Caritas“ atstovė Marijampolėje: „Už pagalbą Avikilų globos namų auklėtinei neseniai sulaukėme nuobaudos. Toks sprendimas šokiruoja. Marijampolės vaiko teisių apsaugos tarnyba parašė pareiškimą policijai ir mus apskundė, kad padedame nukentėjusiai mergaitei. Iš globos namų ji bėgdavo dėl patyčių, smurto. Lydėjau mergaitę į Marijampolės vaiko teisių apsaugos tarnybą. Ten jai buvo paaiškinta, kad ji privalo grįžti į Avikilų globos namus ir neturi kito pasirinkimo. Kodėl jos nepaklausė, kas ten negerai, kodėl ji bėgo? Globotinė pasakojo patirianti smurtą – ir fizinį, ir psichologinį. Siekėme, kad mergaitė nebegrįžtų į Avikilus, kad jai būtų pakeistas globėjas. Kaip ji galėtų gyventi ten, kur nėra saugu. Mūsų dėka jai pakeitė globėją. Už tai Marijampolės vaiko teisių apsaugos tarnyba supyko. Mane kvietė į policiją, surašė protokolą. Po to Marijampolės savivaldybės administracinių ginčų komisija skyrė mums įspėjimą. Ar specialistai arba organizacijos neturėtų būti baudžiami tada, kai jie neatlieka savo pareigų? Pas mus lankosi ir daugiau vaikų iš Avikilų. Jiems patinka čia ramiai pabūti, dalyvauti laisvalaikio klubo veikloje. Vaikai dažnai mus apsikabina. Jiems reikia šilumos. Ateina ir iš kitų, valstybinių Marijampolės globos namų. Bet ten vadovai nedangsto problemų, kalba apie jas.“
Dėl galimo auklėtojų smurto vyksta tyrimai
Rimas Bradūnas - Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras: „Avikilų globos namuose – daug problemų. Buvo labai daug tyrimų dėl vaikų pasišalinimo. Todėl mes bendraujame su Vaiko teisių apsaugos tarnyba, prašome ir net reikalaujame, kad globos namams būtų skiriama dėmesio. Mūsų prokuratūroje dabar atliekami du ikiteisminiai tyrimai dėl Avikilų globos namų darbuotojų galimai padarytų nusikalstamų veikų. Tai tyrimai dėl smurto prieš nepilnamečius. Jie pradėti remiantis ir vaikų pranešimais. Baudžiamajame procese vaikų liudijimai yra tapatūs suaugusiųjų. Nors tie vaikai sunkiai augę, reikia žiūrėti į juos teigiamai ir daryti viską, kad to nevyktų. Matyt, paskirais atvejais nėra kontakto tarp auklėtinių ir darbuotojų. Jokiu būdu nereikia leisti, kad stipresni naudotųsi silpnesniais. O jeigu ten yra vaikų, kurių elgesys turi būti koreguojamas, juos reikia iš tos aplinkos atskirti, kad jie nepaskleistų savo blogos elgsenos.“

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį A.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informaciją
© Baltijos media centras transportas | transporter | keliai ir tiltai | meridian | eLibrary.lt | fondas