Politinės technologijos

Interesų technologijos

Skandalų technologijos

Reklaminės technologijos

Gandai ir intrigos

Informaciniai karai

Žvilgsnis į žiniasklaidą

Žurnalistų ir leidėjų teismai

Žiniasklaidos sukelti skandalai


Sausio 13-osios įvykiai


Sausio 13-oji kitaip arba kada pagaliau įvertinsime neįvertintus? 
Gediminas Jakavonis, VE.lt,, 2011 01 13 
Šiandien Sausio 13-osios įvykiams sukanka 20 metų. Nepaisant to, kad kiekvienais metais šiuo metu visur – televizijoje, spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje – skelbiami pastarųjų įvykių liudininkų prisiminimai ir vertinimai, akivaizdu, kad iki šiol neturime vientiso Sausio 13-osios paveikslo. Ne naujiena, taip pat, ir tai, kad toli gražu ne visi šios dienos įvykių dalyviai sulaukė vienodo valstybės dėmesio: vienų darbai ir drąsa pagerbti apdovanojimais, kitų iki šiol nesusilaukia net paprasčiausio žodinio įvertinimo. Todėl šį kartą, siekdamas labiau praskleisti kai kuriuos 1991 m. sausio įvykius gaubiantį šydą, kalbėsiu būtent apie šiuos žmones. Bet visų pirma, kas gi jie? Mano atsakymas į šį klausymą būtų paprastas; visų pirma tai Vidaus reikalų ministerijos (tuometinio departamento) darbuotojai – policijos (tuometinės milicijos), ypatingosios policijos dalinio ir kiti tuo metu už gyventojų saugumą bei viešosios tvarkos palaikymą atsakingi pareigūnai. Tai taip pat jiems vadovavę viršininkai, vadai ir komisarai. Kita vertus prie neįvertintųjų sąrašo taip pat priskirčiau tuo metu miestuose, rajonuose ir miesteliuose realią valdžią turėjusius žmones –vadovus, tarybų pirmininkus ir kitus, kurie „pasinaudoję“ savo tarnybine padėtimi vietinės valdžios struktūrose, pilna jėga prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo darbo. Juk būtent šie žmonės turėjo daugiausiai ko prarasti ir labiausiai rizikavo. Ir čia aš nekalbu apie tarnybinių antpečių ar postų praradimą. Bet apie viską iš eilės.
Apskritai, kalbant apie Lietuvos policijos pareigūnų vaidmenį Sausio 13-osios įvykių metu, turime kalbėti ne vien apie pačią sausio 13 d., bet ir apie kontekstą, t.y apie tai kokiomis sąlygomis dirbo tuometiniai teisėsaugos pareigūnai bei pačios Sausio 13-osios priešistorę, tai – kokie procesai vyko šių lemtingų įvykių išvakarėse. Kalbant apie kontekstą, manau „nepersūdysiu“ sakydamas, jog 1990-aisiais, vadinamieji Sausio įvykiai vidaus reikalų sistemos darbuotojus lydėjo kone kiekvieną dieną. Pareigūnai dirbo ypač sudėtingomis sąlygomis – be kasdienio darbo palaikant viešąją tvarką, užtikrinant saugumą bei sprendžiant vis dažniau kylančias konfliktines situacijas, dar teko nuolatos įrodinėti savo lojalumą Lietuvos valstybei. Kita vertus, Lietuvos tuometinės milicijos pareigūnai buvo tarsi krislas SSRS Vidaus reikalų ministerijos akyje; pastaroji kiekviena proga siekė parodyti, kad lietuviai nesusitvarko su savo pareigomis ir įvesti kokias nors kitas, jai tiesiogiai pavaldžias, pajėgas. Taigi kita Lietuvos milicijos užduotis buvo jokiais būdais nesuteikti tam preteksto. Tuo tarpu, savo buvimą „legalizuoti“ siekiantys, Sovietų Sąjungos kariškiai visais įmanomais būdais stengėsi išprovokuoti kraujo praliejimą ir pirmuosius šūvius iš Lietuvos pareigūnų pusės. Pats pamenu, kaip kartą buvo pagrobtas vienas iš parlamento uniformuotų gynėjų, tokiu būdu siekiant išprovokuoti mūsų ginkluotą atsaką. Tik vėliau sužinojome, kad šio galimo atsako su dideliu nekantrumu laukė kone garnizonas sovietų kariškių pilnų mašinų, sustojusių sostinės Žvėryno mikrorajone. Kaip varėnietis gerai prisimenu ir dar vieną sovietinės kariuomenės įžūlumo pavyzdį –1991 m. sausio 29 d. vidurį dienos, Vilniaus Savanorių prospekte, iš karinio šarvuočio desantininkų buvo apšaudytas tuometinio Varėnos policijos komisaro Antano Bučinsko tarnybinis automobilis. Automobilis buvo visiškai suvarpytas, o pats komisaras su vairuotoju mirties išvengė tik per plauką. Turint omeny, kad šaudyta trasuojančiomis kulkomis – tai tikras stebuklas. Tokia, pačios Sausio 13-osios įvykius beveik atitinkanti, padėtis daugumai policijos pareigūnų tęsėsi iki pat 1991 m. rugpjūčio 28 d. pučo Maskvoje: Lietuvos gatvėmis toliau važinėjo tankai, sovietinės armijos kareiviai toliau išsidirbinėjo, provokacijų skaičius augo, o Lietuvos policijos pajėgos ir toliau dirbo. Taip, tai buvo ypatingai sudėtingas metas, tačiau net ir tokiomis sąlygomis, tvarka buvo palaikoma. Palaikoma mūsų pareigūnų pastangomis.
Kalbant apie ta kas vyko šalies regionuose ir kaip prie to prisidėjo tuo metu ten valdžioje buvę žmonės, norisi iš karto prisiminti mūsų mylimą Varėną. Čia, miesto pirmininkas Bronius Kleponis organizavo žmonių pilnus autobusus į Vilnių. Ši veikla ypatingai suintensyvėjo po Sausio 13-osios įvykių. Tuo tarpu, tuometinio miesto vadovo pareigas Varėnoje užėmęs Jonas Kalanta šaukė visus mieste vykusius mitingus, juose kalbėjo ir telkė žmones bendram kovos už nepriklausomybę reikalui. Visada su didžia pagarba prisiminsiu anapilin jau išėjusius Varėnos pasieniečių vadą Bronių Skendelį ir Varėnos šaulių vadą Sigitą Arnauską, kurie kartu su savo drąsiais vyrais saugojo nepriklausomos Lietuvos parlamentą. Minėtas, sovietinių desantininkų išpuolį išgyvenęs ir toliau Lietuvai sąžiningai policijos pajėgose tarnavęs, Varėnos policijos komisaras Antanas Bučinkas vėliau dar ir liudijo byloje prieš Mykolą Burokevičių. Džiugu, kad tuo metu tokių žmonių netrūko ne tik Varėnoje bet ir visoje Lietuvoje, tačiau, kartu, liūdna, kad tiek mažai jų vėliau buvo įvertinta; nė vienam iš aukščiau įvardintų asmenų niekada nebuvo įteiktas joks valstybinis apdovanojimas ar kokiu kitu būdu parodytas, jų atliktų darbų reikšmę parodantis, dėmesys. Nesakau, kad jiems to reikia – tokie žmonės darė tai ką darė tikrai ne dėl kažkokių apdovanojimų ar politikų lūpomis tariamų pagirių. Darė jie tai iš pareigos, patriotizmo, meilės tėvynei ir kitų, visiems Sausio 13-osios dalyviams taip puikiai pažįstamų, jausmų. Tačiau ar to pakanka tam, kad istorinė tiesa pagaliau triumfuotų ir neįvertinti būtų pagaliau įvertinti? Neseniai šį klausimą uždaviau buvusiam vidaus divizijos pulko vadui Stanislovui Stančikui, kuris ne tik perdavė informaciją apie iš šalies deportuotinų asmenų sąrašą, kuriame savo pavardes galėjo rasti visi nuo ministro iki regiono valdininko, bet ir tiekė šaudmenis Aukščiausios tarybos gynėjams. Jo atsakymas toks kokio ir buvo galima tikėtis iš pareigą ir meilę tėvynei jaučiančio žmogaus:
„Padarėme gerą darbą tautai, valstybei, tėvynei, atlikome savo pareigą. Mano pašaukimas buvo užtikrinti rimtį, taiką, užkirsti kelią žūtims, ir aš, užimdamas tokią poziciją, stengiausi tai daryti. Nežuvo nė vienas mano karys, nė vieno kario rankos nebuvo sužalotos, nežuvo nė vienas žmogus. Dėl to aš jaučiuosi laimingas“.
Turbūt ir kiti panašius darbus, panašiomis aplinkybėmis darę žmonės, paklausti, kodėl jų manymų niekada nesusilaukė, ir jų pastangomis atkurtos, valstybės įvertinimo atsakytų bemaž taip pat – „aš paprasčiausiai vykdžiau savo pareigą“. Tačiau net ir „pareigos vykdymas“ negali būti pakankama priežastis nepareikšti pagarbos tiems, kurie yra jos teisėtai nusipelnę.
Tokiame kontekste dar absurdiškiau skamba neseniai plačiai nuskambėjęs Algirdo Paleckio pareiškimas, kad Sausio-13 ąją į laisvės gynėjus esą šaudė ir „savi“. Gerai žinantiems 20 metų istoriją turbūt nereikia priminti, kad būtent Juozas Jarmalavičius ir Mykolas Burokevičius jau pirmomis dienomis po Sausio 13-osios pradėjo kalbėti panašias nesąmones. Kiti net skleidė gandus, kad lavonai prie televizijos bokšto buvo vežami iš mirtimis pasibaigusių eismo įvykių vietų. Taip galima tęsti ir tęsti, bet aišku viena – tokiais pareiškimais A. Paleckis ne tik stoja į vieną gretą su tokiais Lietuvos istorijoje liūdnai pagarsėjusiais veikėjais, kaip J. Jarmalavičius ir M. Burokevičius, bet ir paniekina šią dieną už laisvę kritusiųjų atminimą. Tad panašu, kad visgi kartais „obuolys nuo obels krenta pakankamai toli“; iki šiol atsimenu, A. Paleckio tėvo, Justo Paleckio per vieną iš Sausio 13-osios minėjimų pasakytus žodžius, kad visi Sausio 13-osios dalyviai yra paženklinti šios dienos ženklu. Man norėtųsi, kad tai prisimintume visada.
Deja dabar panašu, kad viskas yra atvirkščiai. Pavyzdžiui, skaitant to meto dokumentus arba kai kuriuos tuometinio premjero Zigmo Vaišvilos pasisakymus susidaro įspūdis, kad vieni Sausio įvykių dalyviai yra kažkuo tarsi geresni, kiti lyg ir blogesni. Minimos pavardės, aprašomi nuopelnai, o apie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų nuveiktus darbus kažkodėl neminima nieko. Mažai girdėti ir apie tuos, kurie nepriklausomybės statymo darbą organizavo regionuose. O juk būtent šie žmonės labiausiai rizikavo ir turėjo daugiausiai ko prarasti. Ir pagal sovietų sudarytus deportacijų sąrašus matyti, kad įvykiams pasukus Lietuvai ne tokia palankia linkme, būtent šie „antisovietiniai elementai“ būtų pirmieji vežami į Lukiškes, teisiami, tardomi ir galiausiai sodinami į vagonus. Į deportuotinų asmenų sąrašus kartu su šeima buvo įtrauktas ir vėliau ilgametis Lietuvos generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius bei daugybė kitų svarbių ir mažiau svarbių, lojalumą sovietinei santvarkai „išdavusių“ žmonių. Įvertinti, deja, iki šio yra toli gražu ne visi. Dėmesio nesulaukė ne tik vadovaujančias pareigas vidaus reikalų sistemoje užėmę žmonės, kurie šiuo ypač sudėtingų permainų laikotarpiu tiesiogiai rūpinosi tvarkos ir Lietuvos piliečių saugumo užtikrinimu, bet ir tiesiogiai sausio bei vėlesniuose įvykiuose dalyvavę pareigūnai. Pavyzdžiui, apdovanotas nebuvo nei televizijos bokšto gynybą organizavęs Edmundas Kisielius, vėliau įvykių sūkuryje sužalotas, nei parlamentą saugoję policijos padalinio vyrai.
Pabaigai šiek tiek skaičių – tuometinėje vidaus reikalų sistemoje darbavosi apie 35 tūkst. darbuotojų, iš kurių apie 16 tūkst. sudarė policijos pareigūnai. Iš minėtųjų 16 tūkst. sausio 8 – 13 d. įvykiuose dalyvavo apie 3 tūkst. pareigūnų, iš šių tik 245 susilaukė valstybinių įvertinimų. Palyginimui – iš 800 prie Aukščiausios tarybos buvusių savanorių valstybinius apdovanojimus gavo dauguma. O kur dar nuopelnai tų, kurie nepriklausomos Lietuvos labui dirbo viso sausio mėnesio ir prieš tai bei po to buvusių įvykių metu? Taip šių žmonių darbai visada išliks mūsų istorinėje atmintyje, tačiau jų narsa ir įdėtos pastangos turėtų būti lygiai taip pat vertinami. Juk kaip yra sakęs buvęs Varėnos šaulių vadas, amžiną atilsį S. Arnauskas – Sausio13-ąją Nepriklausomą Lietuvą apgynė visi Lietuvos žmonės.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį A.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informaciją
© Baltijos media centras transportas | transporter | keliai ir tiltai | meridian | eLibrary.lt | fondas