Politinės technologijos

Interesų technologijos

Skandalų technologijos

Reklaminės technologijos

Gandai ir intrigos

Informaciniai karai

Žvilgsnis į žiniasklaidą

Žurnalistų ir leidėjų teismai

Žiniasklaidos sukelti skandalai


Politinės reklamos ir konkurencijos priemonės


Mūšis su Kremliumi ar kova dėl kėdžių savivaldybėse?  
Aleksandras Žibas, Portalas "Delfi"", 2007 02 05 
Prieš porą savaičių VSD skandalų aptemdytą Lietuvos politikos padangę vėl nušvietė skaisti Maskvos saulė. Konservatoriai parengė Seimo rezoliucijos projektą, siūlydami Vyriausybei oficialiai kreiptis į Rusijos Federaciją su reikalavimu atlyginti žalą nukentėjusiems per Sausio 13-osios įvykius. Ir labai pasipiktino, kai Seimas vietoje jų pasiūlytos rezoliucijos priėmė kitą, „švelnesnę“.
Galima spėlioti, kodėl konservatoriai būtent dabar iš stalčiaus ištraukė žalos atlyginimo klausimą. Galbūt pernelyg jų sąžinę užgulė rezonansiniai Juro Abramavičiaus bylos aidai. O gal tiesiog artėjančių savivaldos rinkimų fone nuspręsta rinkėjams dar kartą priminti, kas yra kas Lietuvos politikoje. Griežta retorika Rusijos atžvilgu visada buvo Tėvynės Sąjungos ir jos pasekėjų skiriamasis bruožas. Už šį nuoseklumą – pavydėtinai retą Lietuvos politinių partijų savybę – juos galima būtų pelnytai pagirti.
Tačiau panašu, kad šį sykį konservatoriai, siekdami atkreipti rinkėjų dėmesį, suklupo lygioje vietoje. Pirmiausia dėl to, kad ėmėsi perrašinėti savo pačių sukurtus įstatymus. Dar 2000 metais Seimo rinkimų įkarštyje konservatorių iniciatyva Seime buvo „prastumtas“ įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Jame fiksuota okupacijos žalos nustatymo tvarka ir Vyriausybės prievolė pareikšti atitinkamas pretenzijas Rusijos Federacijai. Kalbant diplomatiniais terminais, apibrėžtas derybų mandatas ir pavesta pradėti derybas.
Tačiau Sausio 13-osios „proga“ inicijavę specialią rezoliuciją konservatoriai vienašališkai ėmėsi šį mandatą peržiūrėti. Štai 2000 metų įstatyme aiškiai pasakyta, kad okupacijos žalą sudaro 1940-1991 metų SSRS padaryta žala Lietuvai bei 1991-1993 metais Rusijos Federacijos kariuomenės padaryta žala Lietuvai, įtraukiant „išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas“. Išimti iš šio paketo Sausio 13-ąją patirtus nuostolius ir reikalauti tik jų atlyginimo – tai naujas posūkis derybose su Rusijos Federacija eigoje. Jei tam būtų pritarta, kiltų klausimas: o koks 2000 metų įstatymo likimas?
Apkaltinti konservatorius įstatymų laužymu būtų pernelyg žiauru. Kairiosios partijos taip pat įvairiomis progomis yra bandžiusios savaip aiškinti Lietuvos poziciją ir išsireikalauti atlyginimą už okupacijos žalą „dalimis“. Tarpvalstybinėse derybose šis „saliamio“ principas yra gana dažnai taikomas; jį, beje, labai mėgsta ir patys rusai.
Prisiminkime, kuo virto derybos dėl Kaliningrado tranzito: nuo reikalavimų sukurti laisvą ir nevaržomą koridorių per Lietuvą pereita prie trijų tarsi atsietų dalykų: keleivių tranzito, prekių tranzito ir karinio tranzito. Šiandien jau matome, kad prekių tranzitas toliau skaidomas ir maskuojamas įvairiuose „veterinarinių ir fitosanitarinių“ susitarimų paketuose, į kuriuos bandoma įpainioti užsienio politikoje mažiau patyrusias, tačiau labai norinčias aktyviai dalyvauti Lietuvos institucijas.
Galbūt ir Lietuva galėtų okupacijos žalą suskaidyti dalimis, kad apskaičiuotoji 80 mlrd. litų suma Rusijai neatrodytų tokia grėsminga. Tačiau dėl to politinės partijos turėtų tarpusavyje susitarti. Priešingu atveju kiekviena įsimintina proga (o jų Lietuvos kalendoriuje gana daug) Seime bus štampuojama po naują rezoliuciją, statančią Vyriausybę į dviprasmišką padėtį.
Štai ateis Birželio 14-oji, prisiminsime ištremtus Lietuvos piliečius bei jų patirtus nuostolius. Ar vėl prireiks rezoliucijos, įpareigojančios Vyriausybę pradėti specialias derybas dėl jų patirtos žalos atlyginimo? Tačiau vykdant tokią Seimo valią, būtų ignoruojama galiojanti įstatymo nuostata derėtis dėl žalos atlyginimo už viską.
Taigi Seimui prieštarauti negalima, o nepažeisti įstatymo – taip pat neįmanoma. Užtat galima garantuoti tik viena – puikią progą iš Seimo tribūnos pasiginčyti net tik apie tai, kuri partija labiau užjaučia Sibiro kankinius, bet ir suvesti tarpusavio sąskaitas varžantis dėl meilės Tėvynei. Tokių spektaklių Seime, kaip ir Rusijos Dūmoje, galima kasmet prisižiūrėti ne tik iškilmingų posėdžių proga, bet ir visai be progos.
Tačiau nuoširdžiai prisipažinkime -- ar net geriausiai surežisuotos tokių politinių spektaklių scenos padėjo sugraudinti Kremliaus šeimininkus? Ar bandymas išsireikalauti žalą dalimis pastūmėtų derybas su Rusija nors žingsnelį į priekį?
Matyt, ir patys konservatoriai suvokia, kad iš Rusijos vyriausybės šiandien neišspaustų nė lito. Todėl, negalėdami paspausti Rusijos, tokiais alternatyviais manevrais – pareiškimais ir rezoliucijomis – primityviai bando „paspausti“ politinius oponentus Lietuvoje. Iš esmės parlamento – Tautos Atstovybės tribūna naudojama ne problemai, bet konjunktūriniams partiniams interesams. Šiuo atveju svarbu pats principas – kažko reikalauti, o visa kita – kaip nors kada nors kas nors išspręs.
Beje, taip jau nutiko derantis dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Pasiekti šį tikslą labai padėjo seni neformalūs sovietinėje kariuomenėje tarnavusių karininkų ryšiai, nelabai švarūs sandėriai bei gausiai pirtelėse lietuviška degtine palaistytos tuometinės LDDP veikėjų derybos. O visus nuopelnus sugebėjo prisiimti Lietuvos garbės savanorio Nr.1 komanda. Taigi metodas senas ir išbandytas.
Tačiau užsisėdėję opozicijoje konservatorių lyderiai turbūt nepastebi, kad tarptautinis kontekstas per tą laikotarpį neatpažįstamai pasikeitė. Jei prieš gerą dešimtį metų Lietuvos spaudimas Rusijai susilaukdavo tarptautinės paramos, tai šiandien – veikiau priešingai. Griežti Lietuvos pareiškimai ją izoliuoja nuo bendro daugiau ar mažiau afišuojamo Europos politikos kurso, orientuoto į dialogą su Rusija.
Suprantama, prakalbinti Maskvos sfinksą europiečiai stengiasi ne iš meilės, bet iš reikalo – Europos energetinių interesų. O gal Lietuva tokių interesų neturi? Juk aštriais pareiškimais svaidomasi kiekviena pasitaikiusia proga, dažnai be tikslo ir iš visų įmanomų tribūnų. Retorika paprasta, pasiskolinta dar iš Stalino laikų: kas ne su mumis, tas prieš mus.
Kuo griežčiau kalbės Lietuva, tuo dažniau su savo problemomis, taip pat ir energetinio saugumo rūpesčiais, ji liks išdidžioje vienatvėje. Prisiminkime „Družbos“ istoriją – kai Rusija paliko be naftos „Mažeikių naftą“, Briuselis nesistengė išgirsti Lietuvos skundų, tik siuntė įprastus patarimus: „vaikučiai, gyvenkite draugiškai“... Gero elgesio pamokėlėmis Rusijai didžiosios ES valstybės ėmė rūpintis tik tuomet, kai Putino ir Lukašenkos imtynės prie vamzdžio per Baltarusiją ėmė grėsti jų pačių energetiniam saugumui.
Didžiulę „išdidžios vienatvės“ prabangą šiuolaikiniame globaliame pasaulyje sau gali leisti reta valstybė – gal kokia Šiaurės Korėja ar ta pati Rusija. Jos turi kuo pagąsdinti ar pamaloninti tiek JAV, tiek Europos Sąjungą, tiek visą tarptautinę bendruomenę.
Bet ar todėl Lietuva mažiausiai dešimtį metų paaukojo integracijai į Europos Sąjungos ir NATO, kad dabar tarsi varlė šokinėtų viena prieš dalgį? Ar atkaklūs, nors ir ne tokie pastebimi Lietuvos mėginimai kartu su Europos Sąjunga sustiprinti savo energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos yra mažiau vertingi tik todėl, kad partijoms lengviau užsidirbti politinių dividendų iš žodžių karo su Rusija?
Žinoma, tai nereiškia, kad turėtume sudėti ginklus ir atsisakyti reikalavimų atlyginti žalą. Tačiau šokinėti aukščiau bambos, imituojant neegzistuojantį vyksmą, irgi vargu ar prasminga. Juolab inicijuojant rezoliucijas, kuriomis į abejotiną padėtį statomas nemažomis pastangomis iškentėtas ir visų pagrindinių partijų iš esmės jau „suvirškintas“ 2000 metų įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Jis šiandien sudaro vieną iš svarbiausių atskaitos taškų santykiuose su Rusija, o išjudinus vieną kertinį akmenį gali sugriūti visas pastatas.
Lietuvai labiau apsimokėtų investuoti laiką ir energiją į tą Rusijos visuomenės dalį, kuri kažkada ateityje išmontuos šioje šalyje taip rūpestingai sulipdytą „valdžios vertikalę“. Jau dabar prarasti jų norą kalbėtis su Lietuva būtų didžiausias strateginis mūsų valstybės pralaimėjimas. Bet ar apie tai susimąsto mūsų partijos, kurioms rinkiminiai mūšiai, atrodo, daug svarbesni negu mūšis dėl Tėvynės?

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį A.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informacijąA.Lukašenka: dėl švedų „pliušinių meškiukų“ akcijos Lietuvai „maža nepasirodys“ Lenkijos URM leidinys „lietuvių okupacija“ Vilniaus krašte Laukiame papildymų su politikų citatomis ir anekdotais Pastebėjus netikslumus, siųskite pataisymus ar informaciją
© Baltijos media centras transportas | transporter | keliai ir tiltai | meridian | eLibrary.lt | fondas